VMT spektaklis | BELAUKIANT GODO

Kaip ir kiekvienas Rimo Tumino spektaklis, taip ir šis ne išimtis – „Belaukiant Godo“ gimė iš vidinio Valstybinio Vilniaus mažojo teatro gyvenimo, jo ritmo, nuotaikų ir poreikių. 

 

Scenografas – Adomas Jacovskis 

Kompozitorius – Faustas Latėnas 

Grimo ir kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dabkienė 

Iš prancūzų kalbos vertė Antanas Gudelis 

 

ESTRAGONAS – Andrius Žebrauskas 

VLADIMIRAS – Arvydas Dapšys 

POCO – Mindaugas Capas 

LAKIS – Balys Latėnas 

BERNIUKAS – Daumantas Ciunis 

Pasirodęs 2002-ųjų pabaigoje, pagal legendinę Nobelio premijos laureato Samuelio Becketto pjesę sukurtas darbas nebuvo atsitiktinumas šio teatro repertuare. Gimęs nebaigtose remontuoti teatro patalpose spektaklis ne tik perteikė teatro žmonių nuotaikas ir lūkesčius, bet ir buvo tarsi išaugęs iš tos skurdžios, paslaptimis apipintos skliautuotos erdvės.  

 

Dar repetuodamas režisierius primygtinai prašė tai vadinti ne spektakliu, o „teatriniu vakaru“. Šį neužbaigto, konkrečios interpretacijos neperšančio sceninio kūrinio įspūdį pavyko išsaugoti ir išleidus premjerą 2006 m. Režisierius kartu su kūrybine grupe ir vos penkiais aktoriais žiūrovus panardina į labai tirštą ir įtaigią atmosferą kviesdami įsitraukti į gurmanišką sceninį žaidimą, tapti teatro gimimo liudininkais. 

 

Spektaklyje, pilname žaismės, improvizacijos, juoko, bet kartu ir keisto „sapniškumo“, viešpatauja ne režisierius, bet aktoriai. Improvizacijos virtuozo A. Žebrausko ir jam nė kiek nenusileidžiančio A. Dapšio, atrodytų, neišsemiamos vaidybos galimybės prikausto publikos dėmesį ir verčia išgyventi visą pluoštą įvairiausių emocijų. 

 

Nors režisierių R. Tuminą domina gyvenimo teatrališkumas ar pats gyvenimas kaip teatras, šiame spektaklyje teatrą jis paverčia gyvenimu. Vladimiro (Didi) ir Estragono (Gogo), pagrindinių pjesės veikėjų, polinkiui vaidinti režisierius suteikia naivaus ir nuoširdaus žaidimo atspalvį, akivaizdžiai teatrinėms pjesės situacijoms – gyvenimiško įtikimumo, o kalbinę Becketto žaismę tarsi „išlengvina“, padaro ją personažų savastimi. Vienu didžiausių spektaklio netikėtumų yra tas, kad Vladimiras ir Estragonas, scenoje dažniausiai vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai, čia jie pilnakraujai, vientisi, gyvybės kupini veikėjai ir tai kartu yra vienas iš pjesės didžiausių privalumų. 

 

 

Šis „Belaukiant Godo“ nepersmelkia slogumu, kaip dažniausiai nutinka atsidūrus beketiškojo pasaulio aplinkoje. Iš VMT scenos smelkiasi laisvė, gyvybė ir kūrybos azartas. Prieš mus atsiveria niekuo, rodos, neypatinga dviejų bičiulių kasdienybė, kurioje apstu visko – ir džiaugsmų, ir nusivylimų, ir, žinoma, nostalgijos. O mistiškasis Godo, kurio vis laukiama, regis, tėra tik svarus pretekstas dviem draugams išlikti kartu. Bet kas jis, iš tikrųjų?