BELAUKIANT GODO. Rež. Gintaras Varnas | Atsisveikinimas su spektakliu

Pjesė „Belaukiant Godo“ parašyta netrukus po II pasaulinio karo (1952 m.), kuomet visa Europa išgyveno fizinį, moralinį ir egzistencinį krachą. Pjesėje nėra įprastų klasikinei dramaturgijai elementų: siužeto, konflikto, netgi aiškaus veiksmo. „Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.” – klasikinė pjesės frazė nusako jos esmę. Ši keista tragikomedija tapo naujos teatro srovės, pavadintos Absurdo teatru, emblema, o jos autorius S. Beckettas pelnė pasaulinę šlovę, Nobelio premiją už literatūrą, o „Belaukiant Godo“ užkariavo viso pasaulio teatrų scenas. Panašu, kad tai pats žinomiausias XX amžiuje sukurtas tekstas teatrui. Kodėl pjesė, kurioje „nieks nevyksta“, tapo tokiu bestseleriu?

Režisierius Gintaras Varnas sako, kad nors Beckettas rašė pjesę apie senus žmones, spektaklyje, atvirkščiai, vaidina labai jauni aktoriai. Jauni žmonės, kurių visas gyvenimas ateity. Šiandienos ateityje. Atrodo, kad tas pats tekstas gali kalbėti ne tik apie gyvenimo pabaigą, o taip pat apie jo pradžią ir baimę gyventi. Šiandien, kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas. Ne, tai nėra spektaklis apie veiksmą, kovą, tai ne apie Ukrainą, greičiau apie mūsų Vakarus, kurie LAUKIA... LAUKIA... LAUKIA...

Premjera: 2022 m. balandžio 7 d.

Daugiau apie spektaklį