Skaityti daugiau
KYIV GRAND BALLET «Gulbių Ežeras»
2025 metų vasarį KYIV GRAND BALLET vėl pristatys Lietuvoje nemirtingą P. I. Čaikovskio šedevrą – „Gulbių ežeras“. Šis baletas, pelnytai laikomas vienu garsiausių, dažniausiai atliekamų ir, daugelio nuomone, gražiausiu pasaulinio baleto meno kūriniu, ir toliau pavergia žiūrovų širdis nuo pat jo premjeros 1877 metais.Didžiausi gruodžio renginiai: Donatas Montvydas, Justinas Jarutis, „Mokinukės“ ir „Eurovizijos“ nugalėtojas
Paskutinis metų mėnuo išsiskirs gausybe didžiulių Lietuvos atlikėjų areninių šou. Donatas Montvydas ir Justinas Jarutis kvies į grandiozinius koncertus, turą surengs legendinės „Mokinukės“, o grupė „SEL“ sieks naujo rekordo.MMLAB pristato spektaklį apie ligą ir išgyvenimą
Gruodžio 13 ir 14 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje bus pristatyta antroji Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) sezono premjera „Still life“. Drauge su Bristolio teatro kompanija „Mechanimal“ kuriamas eksperimentinis spektaklis nagrinėja, kaip žmogaus kūnas, susidūręs su mirtimi, vėl atranda gyvybės pulsą.10 valstybių vienijantis tarptautinis projektas „SPARSE Plius“ keičia Lietuvos regionų kultūrinį gyvenimą
Profesionalųjį meną atvežti ten, kur jo trūksta – tokį tikslą kelia tarptautinis projektas „SPARSE Plius“, apimantis net 10 Europos valstybių. Lietuvoje projektą įgyvendina asociacija „Žuvies akis“, o jo veiklos jau keletą metų praturtina mažų miestelių regionuose kultūrinį gyvenimą.''Jaunimo linijos'' gero darbo kuponas
"Jaunimo linijos" gero darbo dovanų kuponas – tai prasminga dovana, kuri keičia gyvenimus.Kalėdas teatras pasitinka su nepaprasto grožio istorija mažiesiems žiūrovams
Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Šiais metais Valstybinis Šiaulių dramos teatras mažiesiems žiūrovams dovanoja nuostabaus grožio pasakojimą apie porcelianinį triušį. Spektaklį pagal visame pasaulyje populiarų amerikiečių autorės Kate DiCamillo romaną „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ kuria jauna režisierė Milda Mičiulytė.Tomas Dirgėla knygų herojus perkėlė į miuziklą: drebėjo kojos ir šypsena
Populiarusis rašytojas Tomas Dirgėla vėl stebina savo skaitytojus – perkėlė savo knygų herojus į muzikinio teatro sceną, kur pats pasirodė su profesionaliais aktoriais. Vaikų pamilti veikėjai gyvai pirmą kartą su skaitytojais susitiko Ukmergėje, kur garsiomis ovacijomis sutiko miuziklo visai šeimai „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ premjerą.LEGENDINIAM LIETUVOS TEATRO SPEKTAKLIUI „NUSIŠYPSOK MUMS, VIEŠPATIE“ – 30 METŲ
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre lapkričio 5 d. buvo paminėta režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera, ta proga VMT įvyko parodos atidarymas skirtas spektaklio 30-mečiui. Į Lietuvos teatro aukso fondą įtraukto kūrinio premjera įvyko 1994 m. lapkričio 4 d. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kuriame glaudėsi vietos dar neturėjusi Mažojo teatro trupė.Muzikinis spektaklis ''Ledo širdis. Nauja istorija''
Jei jūs ir jūsų vaikai žiūrėjote itin populiarų animacinį filmuką „Ledo širdis“ („Frozen“), pagrindiniai spektaklio veikėjai jums bus pažįstami, tačiau siužetas sužavės naujais, netikėtais vingiais. Na, o jei nematėte animacinio filmo, tiesiog pirkite bilietus į spektaklį ir mėgaukitės - puiki nuotaika ir daug įspūdžių jums ir jūsų vaikams garantuoti!Mantas Jankavičius po 12 metų pertraukos teatro scenoje: tai meilės istorija, kuria galima patikėti
Ketvirtadienio vakarą Ukmergėje žiūrovai rinkosi į Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Dviese ant stogo“ premjerą – čia, po 12 metų pertraukos, į teatro sceną sugrįžo aktorius ir dainininkas Mantas Jankavičius.Superherojai gelbsti Kalėdas
Pirmą kartą Klaipėdoje muzikaliausias, linksmiausias ir labiausiai jaudinantis spektaklis vaikams ir visai šeimai - „Superherojai gelbsti Kalėdas“!Jurijus Smoriginas: iš pasakų neišaugama – jos auga kartu su mumis
Gruodžio mėnesį Lietuvos publikai bus pristatytas naujausias Jurijaus Smorigino režisuotas kūrinys – muzikinis spektaklis visiems „Riešutėliai Pelenei“, kuriame maestro kuria ne tik choreografiją, bet ir Šokių mokytojo vaidmenį. Šiuo metu Italijoje viešintis J. Smoriginas mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie naująjį spektaklį ir savo aistrą kūrybai.Naujametinė komedija „Likimo ironija, arba po pirties“
Jūsų laukia ryškus pasirodymas su humoro natomis, lengva melancholija ir, žinoma, romantika, kuria taip malonu dalintis su artimiausiais žmonėmis. Ši jaudinanti ir komiška istorija apie atsitiktinius susitikimus, meilę ir likimą jau seniai yra neatsiejama Naujųjų metų tradicijų dalis.ŠVENTINIS SPEKTAKLIS I IŠMINTINGASIS BESMEGENIS
Per Kalėdas nutinka patys netikėčiausi dalykai. Netikite? Tuomet jums būtinai reikia išgirsti istoriją apie nepaprastus aštuonmečio Sauliaus ir Sniego Senio nuotykius šventinę žiemos naktį!Spektaklis vaikams ''Misija - Kalėdos''
„SOS SOS! Girdite elitinio elfų būrio pagalbos šauksmą. Viso pasaulio Kalėdoms iškilo reali grėsmė išnykti! Nedelsiant reikalinga visų žmonių, pasaulio vaikų pagalba ypatingo slaptumo misijai. Junkis prie misijos „Kalėdos“ ir padėk išgelbėti viso pasaulio Kalėdas!“ (Pirmojo elfų būrio vadas).Baletas KITAS PASAULIS Pagal Depeche Mode muziką
Baltijos baleto teatro (BBT) 15-to sezono jubiliejinio spektaklio KITAS PASAULIS pagal Depeche Mode muziką sensacija sostinėje! Vienas žinomiausių japonų rašytojų pasaulyje ir grupė, kurios dainas žmonės moka atmintinai, susitinka vienoje scenoje. Baletą „Kitas pasaulis“ įkvėpė tiek virš 40 metų anšlaginius koncertus visame pasaulyje rengiantys depešai, tiek dešimtmečiu jaunesnis Haruki Murakami romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.„Pranašystė“ Jaunimo teatre: ačiū Handkei
Jaunimo teatre reziduojantis jauniausios kartos režisierius Justinas Vinciūnas pasiūlė beprotišką idėją – parengti Peterio Handkės avangardinės pjesės „Pranašystė“ skaitymą su vyriausios kartos teatro aktoriais Algirdu Latėnu, Vidu Petkevičium, Sauliumi Sipaičiu, Gediminu Storpirščiu. Šį pavasarį įvykęs pjesės skaitymas tapo tikru atradimu. Po ilgos pertraukos susitikę Jaunimo teatro senbuviai lyg patyrę džiazo muzikantai „sugrojo“ dar jauno Handkes sukurtą „Pranašystę“ taip, kad ji suskambėjo it biblinė metafora, ir kartu – žaisminga, autoironiška odė kasdienybei bei absurdiškai dabarčiai. Iš ano pjesės skaitymo gimsta spektaklis – kaip skirtingų kartų menininkų dialogas. Už jo inspiraciją visi kartu sako: ačiū Handkei…Mantas Jankavičius pristato dainą „Dviese ant stogo“, parašytą netrukus pasirodysiančiam spektakliui
Aktorius ir dainininkas Mantas Jankavičius grįžta su nauja daina ir elegantišku jos vaizdo klipu – kūrinys „Dviese ant stogo“ nuo spalio pabaigos skambės naujame Dainiaus Kazlausko režisuotame spektaklyje tokiu pačiu pavadinimu, kuris bus rodomas visoje Lietuvoje.Spektaklis "Kiti" (rež. Darius Gumauskas) pagal garsiausią pasaulio egzistencialistą J.P. Sartrą – drama, virstanti absurdo komedija!
Įsivaizduokime: keturi žmonės, tokie skirtingi, jog gyvenime net nebandytų susipažinti, papuola į vieną kambarį, iš kurio, panašu, jau neišeis. Ši paradoksali situacija, kurioje turėtų įvykti kiekvieno iš veikėjų sąžinės revizija, yra sunkiai įmanoma, kai tuo pat metu į tave žiūri kiti trys – su savo pretenzijomis į tavo mintis ir į tai, ką tu turėtum veikti amžinybėje. Kuo ilgiau jie negali išeiti iš kambario, tuo labiau atsiskleidžia tai, koks žmogus vis dėlto menkas ir absurdiškai juokingas.VIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierius Aleksandr Špilevoj: „Kai esame nelaimingi, mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko“
Lapkritį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko premjera „Migla“. Pokalbyje su premjeros režisieriumi ir pjesės autoriumi Aleksandru Špilevojumi kviečiame skaityti apie tai, kas įkvėpė parašyti pjesę bei kokie santykiai kūrėją sieja su dramaturgija, archetipais ir praeitimi.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Paieška nedavė rezultatų